Lietuvos TPTK misijos Venesueloje vadovas Gediminas Šukšta – apie misijos prasmę ir nematomą jos pusę

Liepos viduryje po daugiau nei dvi savaites trukusios tarptautinės paieškos ir gelbėjimo misijos Venesueloje į Lietuvą grįžo Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda (TPTK). Po didžiulio žemės drebėjimo ji dalyvavo žmonių paieškos ir gelbėjimo darbuose.

Už televizijos reportažuose ir nuotraukose užfiksuotų vaizdų lieka tai, kas nesimato – kruopštus planavimas, gyvenimas ir darbas žemės drebėjimo nuniokotoje vietovėje, atsakomybė už kiekvieną priimtą sprendimą.

Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos TPTK misijos Venesueloje vadovas, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Pajėgų valdymo valdybos patarėjas Gediminas Šukšta sako, kad šios misijos patirtys ir įspūdžiai pamažu susiguli. Jis sutiko pasidalyti tuo, ko neužfiksuoja televizijos kameros, ir papasakoti apie patirtis, kurias su komanda patyrė šios misijos metu.

„Iš pirmo žvilgsnio – saulė, nuoširdžiai besišypsantys ir labai draugiški žmonės. Tačiau kartu matai aukštas tvoras aplink namus, grotomis apsaugotus daugiabučių langus – net ir aštuntajame aukšte, parduotuvėse kabančius įspėjimus, draudžiančius įeiti su ginklais. Tokios detalės leidžia suprasti, kad saugumo situacija šalyje gali būti sudėtinga“, – pasakoja G. Šukšta. Dar didesnį įspūdį jam paliko pati nelaimės zona. Nors G. Šukštos vadovaujama komanda dirbo tik nedidelėje, maždaug 2–3 km gyvenamojo rajono teritorijoje, ten matyti vaizdai ilgam įsirėš į atmintį.

„Mes iš tiesų matėme tik labai nedidelę nelaimės teritorijos dalį. Tačiau ir to pakako, kad suprastume katastrofos mastą. Vaizdai buvo sukrečiantys. Vienų pastatų buvo sugriuvę pirmieji trys aukštai, tačiau viršutinė jų dalis vis dar stovėjo. Kitų buvo sugriuvę fasadai, kai kurie pastatai buvo pasvirę į šoną, o dar kitur perdangos buvo sukritusios viena ant kitos. Mes dirbome prie devynių aukštų pastato, kuris per žemės drebėjimą buvo apsisukęs aplink savo ašį“, – prisimena G. Šukšta.

Prie sudėtingų darbo sąlygų prisidėjo ir alinantis karštis. Pasak G. Šukštos, temperatūra buvo tokia aukšta, kad palapinėse neveikė kompiuteriai ir kita įranga. Nors darbas buvo organizuojamas pamainomis, tai gelbėtojų nuo nuovargio neapsaugojo. Todėl vienu didžiausių iššūkių tapo darbo organizavimas tokiomis klimato sąlygomis.

„Dirbome dviem grupėmis. Tie, kurių pamaina prasidėdavo nuo 10 valandos, dirbdavo per patį didžiausią karštį. Darbo vietose statydavome improvizuotas palapines, kad bent šiek tiek būtų šešėlio. Apie „siestą“ ar ilgesnį poilsį nebuvo nė kalbos. Stovyklavietė buvo įrengta stadione po atviru dangumi. Vėliau radome pavėsį ir patalpas su veikiančiais kondicionieriais, todėl bent trumpam galėdavome atsikvėpti nuo karščio“, – prisimena G. Šukšta.

Vis dėlto didžiausias išbandymas buvo ne vien fizinis. Kiekviena diena prasidėdavo kruopščiu veiksmų planavimu, tačiau vos po kelių valandų planus neretai tekdavo keisti iš esmės. Reikėjo nuolat vertinti situaciją, priimti sprendimus, palaikyti ryšį su vietos institucijomis, keistis informacija, rengti ataskaitas ir ieškoti geriausių sprendimų. Kaip sako G. Šukšta, toks darbas nesibaigia išėjus iš griuvėsių – atsakomybė lydi nuo pirmųjų pasirengimo misijai minučių iki pat sugrįžimo namo.

Viena labiausiai įsiminusių akimirkų komandai buvo paieškos darbai prie vienų griuvėsių. Paieškos įranga ir kinologų šuo rodė galimus gyvybės ženklus, todėl vedami pareigos jausmo gelbėtojai dirbo visą naktį.

„Žmogaus rasti nepavyko, tačiau padarėme viską, kad neliktų nė menkiausios abejonės – po griuvėsiais daugiau nieko nėra“, – sako G. Šukšta.

Paieškos ir gelbėjimo darbus nelaimės vietoje vykdė ne tik Lietuvos komanda. Čia kartu dirbo gelbėtojai iš įvairių pasaulio šalių – Italijos, Kosta Rikos, Vietnamo, Izraelio, Čekijos, Vokietijos ir Venesuelos. Tarp komandų greitai užsimezgė glaudus ir geranoriškas bendradarbiavimas. Buvo dalijamasi ne tik informacija ir profesine patirtimi, bet ir įranga, transportu, kartu ieškoma geriausių sprendimų.

Bendrystė atsiskleisdavo ir visai paprastose kasdienėse situacijose. „Vokietijos medikai mums  pasiūlė paragauti savo sausų davinių, o mes juos pavaišinome savaisiais. Taip bent šiek tiek paįvairinome savo valgiaraštį. Beje, veikė viena kita parduotuvė, kurioje buvo galima nusipirkti, pavyzdžiui, traškučių“, – šypsodamasis prisimena G. Šukšta.

Ne mažiau svarbus buvo ir vietinių gyventojų požiūris. Nepaisydami savo netekčių ir išgyvenimų, jie gelbėtojus pasitikdavo su šypsena, pasirūpindavo vandeniu ar maistu. Pasak misijos vadovo, net jei ne visada gali iš karto pakeisti žmogaus likimą, vien pats buvimas šalia nelaimę išgyvenančiam žmogui reiškia labai daug.

„Žinojimas, kad nesi paliktas vienas nelaimėje, kartais tampa ne mažesne pagalba nei technika ar įranga“, – sako G. Šukšta.

Kiekviena komandos diena prasidėdavo ir baigdavosi bendrais aptarimais. Anot G. Šukštos, buvo stengiamasi nepalikti neišsakytų klausimų ar abejonių – kiekvienas galėjo pasidalyti tuo, kas kelia nerimą ar trukdo darbui. Net ir, atrodytų, smulkūs susitarimai – kuria gatvės puse judėti į darbo vietą ar kaip elgtis tam tikrose situacijose – tapdavo svarbia komandos saugumo dalimi.

Komandos vienybė ypač išryškėjo sprendžiant logistinius iššūkius. Į Venesuelą TPTK ir Lietuvos skubiosios medicinos pagalbos komandos skrido dviem lėktuvais, todėl visa įranga buvo sukrauta taip, kad tilptų į abu orlaivius, neskirstant, kur kieno kroviniai. Atvykus reikėjo kantriai ieškoti savo daiktų, rūšiuoti permaišytą įrangą, ją pernešti ir kuo greičiau pasirengti darbui.

„Niekas neskaičiavo, kiek dėžių pakėlė ar kieno įrangą nešė – visi tiesiog dirbo kartu. Jautėsi tarpusavio geranoriškumas, supratimas ir noras vienas kitam padėti. Tokiose situacijose geriausiai atsiskleidžia komandos stiprybė“, – džiaugiasi G. Šukšta.

Pasak G. Šukštos, labiausiai jį žavėjo komandos narių entuziazmas, valia ir nuoširdus noras padėti. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas komandos narys yra savo srities profesionalas, puikiai suprantantis atsakomybę ir žinantis, kodėl atvyko į šią misiją. Būtent toks pasitikėjimas vienas kitu leidžia komandai veikti tarsi vienam organizmui.

Po daugiau nei dviejų savaičių, praleistų palapinėse ir alinant karščiui, didžiausia prabanga tapo visai paprasti dalykai – vėsa, įprastas maistas, galimybė ramiai nusiprausti, pamiegoti dvi ar tris valandas ilgiau nei misijos metu ir niekur neskubėti. Tokios akimirkos primena, kaip greitai žmogus iš naujo ima vertinti tai, kas kasdienybėje atrodo savaime suprantama.

Ar įmanoma išmatuoti tokios misijos vertę?

„Finansinę misijos vertę geriausiai galėtų įvertinti finansininkai.  Tačiau svarbiausia, ką gelbėtojai parsiveža iš tokių misijų, nėra įspūdžiai ar nuotraukos. Jie parsiveža patirtį ir žinias. Kiekviena tarptautinė operacija tampa pamoka – kaip dar geriau organizuoti darbus, greičiau priimti sprendimus, pasirūpinti komanda ir dar veiksmingiau padėti žmonėms. Šių dalykų  neįgysi jokiose pratybose. Tokios misijos stiprina pačią komandą, ugdo ugniagesių gelbėtojų tarpusavio pasitikėjimą, bendradarbiavimą, bendros dvasios ir bendro tikslo suvokimą. To vertė – neįkainojama“, – pažymi G. Šukšta.

Misija Venesueloje Lietuvos gelbėtojams buvo jau antroji tarptautinė paieškos ir gelbėjimo griuvėsiuose operacija po 2023 metais vykusios misijos Turkijoje. Tarptautinėse misijose nesvarbu, kokia kalba kalbi ar kokios šalies vėliava puošia tavo uniformą. Svarbiausia – bendras tikslas gelbėti žmonių gyvybes. 

Neišmatuojama ir mūsų valstybės vardo garsinimas tarptautinėje erdvėje. „Matyti Lietuvą tarp valstybių, skubančių į pagalbą nelaimės sukrėstai šaliai, kelia pasididžiavimą savo šalimi, kad net ir nedidelė valstybė gali reikšmingai prisidėti gelbstint žmonių gyvybes,“ – sako TPTK misijos Venesueloje vadovas Gediminas Šukšta.

Atnaujinimo data: 2026-08-07

Taip pat skaitykite:

Lietuvos ugniagesių gelbėtojų komanda Prancūzijoje persidislokuoja į Marselio regioną

7 mėnesių statistika: gaisrų ir gelbėjimo darbų metu išgelbėtos 247 žmonių gyvybės.

Javapjūtė: svarbiausia – ne tik derlius, bet ir saugumas

Lietuvos ugniagesiai gelbėtojai Prancūzijoje pradėjo kovą su miškų gaisrais

Lietuvos ugniagesiai gelbėtojai apgynė Baltijos šalių čempionų titulą