BDAR

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ir kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais.


Sausio 13-oji – pasirinkę LAISVĘ

Data

2021 01 13

Įvertinimas
6
Laisvė.jpg

Ši diena visiems laikams išliks ją menančių atmintyje. Joje – mūsų šalies žmonių susitelkimas, pasiaukojimas ir vienybė. Nepriklausomybės siekis buvo labai svarbus ir dirbantiems tuometinėje priešgaisrinėje tarnyboje.

Mintimis apie tai dalijasi tuomet Priešgaisrinės apsaugos departamentui vadovavęs Julius Kraujelis: „Pasirinkimas? Tokio klausimo nebuvo.  Ėjimas į nepriklausomybę jau buvo susiformavęs.  Vienas iš tokių žingsnių, –1988-1989 metais tuometis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis ir daugelis kitų autoritetingų  pareigūnų gvildeno klausimą, kad  vidaus reikalų struktūra turi būti depolitizuota. Nebuvo lengva, sulaukta emisarų iškvietimų į Maskvą, bet 1990 m. sausio 22 d. Vidaus reikalų ministerijoje buvo priimtas nutarimas, jog depolitizuojamės ir nebeveikia  politinės organizacijos.  O kai žengi žingsnį, kai pasirenki, kitokio sprendimo ir negali būti. 

Iš tiesų, tas Maskvos diktatas buvo labai įkyrėjęs. Blogėjo ekonominė padėtis, visur buvo visiškas deficitas, talonai batams, muilui ir kitoms prekėms… Be Maskvos leidimo ir ugniagesio etato komandoje negalima buvo įvesti. Toks niveliavimas, toks visų šukavimas tomis pačiomis šukomis nuo Vladivostoko iki Kaliningrado, nors visi  buvome skirtingi,  gimdė atmetimą. 

Situacija brendo. Kaupėsi kaip pūlinys, kuris bet kada turėjo pratrūkti.  Prasidėjo ir sovietinės  kariuomenės siautėjimas. Iš tarnybos tada paromis negrįždavome namo, jautėme, kad  tuoj viskas prasiverš. 

Sausio 13 d., kai prasidėjo Televizijos ir radijo komiteto, Televizijos bokšto šturmas, buvau darbo kabinete. Sekėme įvykius ryšio priemonėmis, per televizorių. Kai sužinojau, kas vyksta, pakilau ant departamento pastato stogo, o nuo jo  visas Naujamiesčio rajonas buvo matyti kaip ant delno. Tai buvo įvykių pradžia.

Netrukus sėdau į automobilį ir kartu su Edmundu Uldukiu išvykome į Vidaus reikalų ministeriją. Nuskubėjau pas ministrą M. Misiukonį. Įstrigo, kad ant jo stalo gulėjo automatas…  Tai reiškė: „Mes ginsimės, mes  nepasiduosime!” Vienas po kito ėmė rinktis tarnybų vadovai. Apsitarus siauram rate, ministro buvo pasakyta: „Mobilizuokitės, darykite kas priklauso pagal tarnybą”. Jis buvo autoritetas pavaldiniams ir tarnyboms. O vadovo valia persiduoda ir visiems suteikia stiprybės. 

Grįžę į tarnybą,  pasakėme, jei kam nepriimtina, išsiskiriame be jokių ceremonijų, o kas galvoja, kad Lietuvos kelias – nepriklausomybė, dirbame toliau. Vilniaus miesto tarnybai vadovavęs Kazys Zulonas su Edmundu Uldukiu išvyko į komandas. Iš tiesų, mūsų tarnyba išliko vieninga, nė vienas nesusvyravo ir  nepakluso Maskvos diktatui.

2018 m. M. Misiukonio išleistoje knygoje „Lemtingi metai” yra įdėtas mano raportas apie tuometę situaciją Aukščiausios Tarybos rūmuose. Man buvo duotas  nurodymas patikrinti ją gaisriniu požiūriu. O ten –  smėlio maišais, kabinetų baldais užbarikaduotos laiptinės, praėjimai, ant grindų pridėliota Molotovo kokteilių. Mus mokė, kaip išvengti gaisro, o jam kilus – išvengti aukų. Ten viskas buvo atvirkščiai. Vienam kampe jaunuoliai maišo Molotovo kokteilius, kitame – elektrinė plytelė, arbatinukas… Telkėme pajėgas, buvo braižomi planai, kaip būtų gesinama, kaip gelbėtume gyvybes, jei to prireiktų.  

Mūsų pasirinkimas buvo  perspektyva, ateitis, išėjimas iš  diktato. Mes pasirinkome nepriklausomybę.  Žinojome, kad žmogaus gyvybė, ginantiems okupaciją, nebuvo svarbi. Jie nuo karo laikų pripratę, kad nesvarbu, kiek žus žmonių, jiems svarbu užimti. Tai pasireiškė ir kilus neramumas. Žinojau, kad kas benutiktų, kad jei nors vienas žmogus uždustų dūmuose, būčiau kaltas. Tokiomis aplinkybėmis jautiesi atsakingas ne už save, o už visą tarnybą.

Prie Aukščiausios Tarybos tuo metu buvo mano žmona ir studentė dukra. Jos pranešė, kad yra ten. Sakiau, kad nors viena būtų namie, nes gali nebūti, kas laidos…

Dabar sakoma,  kad minima Laisvės gynėjų diena, bet tai Lietuvos pergalės diena, nes jos metu sprendėsi,  ar Lietuva bus nepriklausoma, ar vėl atsidurs garde. Ir Lietuva nugalėjo. Todėl man, tai ne tik Lietuvos laisvės gynėjų, bet pergalės ir visuotinio pasididžiavimo diena.

O tarnybai linkiu sėkmės ir ėjimo pirmyn. Norėtųsi, kad joje dirbantiems netektų patirti tokių išbandymų.”