BDAR
gdpr

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ir kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais.


Kaip elgtis esant padidėjusiai oro taršai

Rekomendacijos, kaip elgtis, kai yra padidėjusi oro tarša kietosiomis dalelėmis

Padidėjusią aplinkos oro taršą miestuose ir ypač didmiesčiuose nulemia meteorologinės sąlygos, suintensyvėję transporto srautai, netinkamai prižiūrimos gatvės, suintensyvėjęs kūrenimas šildant patalpas, šalia miestų užsitęsę miškų ir durpynų gaisrai.

Meteorologinės sąlygos

Oro tarša didmiesčiuose padidėja tada, kai kelias dienas nėra vėjo ir oro srautai apatiniuose atmosferos sluoksniuose juda per mažai, kad išsklaidytų besikaupiančius oro teršalus, taip pat, kai ilgai nėra lietaus.

Padidėjus į orą išmetamų teršalų kiekiui ir esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, didmiesčiuose gali susiformuoti  vadinamieji dūminiai miesto rūkai (smogas).

Transporto srautai suintensyvėja prieš darbo dienos pradžią ir pasibaigus darbo dienai (piko valandomis), tada atmosferos oras labiau teršiamas autotransporto išmetamais teršalais (kietosios dalelės, smalkės, azoto dioksidas, sieros dioksidas).

Kietųjų dalelių koncentracija didmiesčių ore gali padidėti dėl netinkamai prižiūrimų gatvių, ypač pavasarį, jei jos neplaunamos, nešluojamos ir nelaistomos.

Per šalčius didmiesčiuose padidėja oro tarša dėl suintensyvėjusio kūrenimo šildant patalpas.

Šalia didmiesčių užsitęsę miškų ir durpynų gaisrai

Dauguma miškų ir durpynų gaisrų yra antropogeniniai, nes apie 80 proc. jų kyla dėl žmonių kaltės, iš to skaičiaus, dėl tyčinių padegimų.

Vien dėl sausos žolės deginimo kyla apie 50 proc. miškų, durpingų pievų ir durpynų gaisrų. Ypač pavojingi durpynų gaisrai, nes liepsnos įsismelkia į gilesnius durpių sluoksnius ir durpės pradeda degti kelių metrų gylyje, todėl jas sunkiau užgesinti.

Gaisrų dūmuose yra kenksmingų kietųjų dalelių, smalkių, azoto dioksido, sieros dioksido, metano, angliavandenilių ir kt. kenksmingųjų medžiagų.

Kietosios dalelės – tai ore esančių kietųjų dalelių ir skysčio lašelių (aerozolių) mišinys, kurio sudėtyje gali būti įvairių komponentų – rūgščių, sulfatų, nitratų, organinių junginių, metalų, dulkių, suodžių, pelenų ir kt.

Žmonėms ypač pavojingos gaisrų dūmuose esančios smulkiausios kietosios dalelės (KD10) – 10-ties mikronų ir mažesnio aerodinaminio skersmens dalelės.

Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, KD10 koncentracijos ore paros vidurkis neturi viršyti 50 mikrogramų kubiniame metre. Tokių dienų, kai viršijama KD10 nustatyta norma, per metus neturėtų būti daugiau nei 35.

Oro tarša Vilniuje

Geležinio Vilko, Žirmūnų ir Kalvarijų gatvės, Savanorių prospektas, didelė dalis Senamiesčio ir Naujamiestis – labiausiai užterštos vietos Vilniuje.

Geležinio Vilko gatvėje ir Savanorių prospekte, arti didžiųjų automagistralių vidutinė metinė kietųjų dalelių KD10 koncentracija viršija vidutinę metinę Europos Sąjungos ribinę vertę – 50 mikrogramų teršalų kubiniame metre.

Daug kietųjų dalelių KD10 į aplinką ir kartu į žmogaus organizmą patenka užsitęsusių gaisrų metu. Ypač pavojingi šalia didmiesčių miškų ir durpynų užsitęsę gaisrai, kai prie transporto išmetamų teršalų (kietųjų dalelių, smalkių, azoto dioksido, sieros dioksido) sumuojasi su gaisrų dūmais pasklidę teršalai.

Didelis kietųjų dalelių kiekis atmosferos ore buvo 2002 m. vasarą, kai degė durpynai ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje.

Azoto dioksido koncentracija prie magistralinių gatvių piko valandomis 2002 m. po rugsėjo 1 d. svyravo nuo 45 iki 512 mikrogramų kubiniame metre (leistinas lygis 85 mikrogramų, o pavojaus slenkstis – 400 mikrogramų kubiniame metre).

Tada Žirmūnų stacionarus oro kokybės matavimų postas rodė nuo gaisrų pradžios KD10 vidutinę paros koncentraciją apie 130 mikrogramų, o rugsėjo mėn. koncentracijų maksimumas siekė net 277 mikrogramų kubiniame metre . Žvėryno ir Lazdynų postuose KD10 koncentracija ore tuo metu buvo 92–110 mikrogramų kubiniame metre.

2004-aisiais metais sostinės Žirmūnų oro kokybės tyrimų stotyje užfiksuoti KD10 net 73 koncentracijos padidėjimo atvejai, Žvėryno – 53 atvejai (nustatyta norma 35 atvejai per metus).

2006 m. Šiauliuose buvo viršyta kietųjų dalelių paros ribinė vertė ir peržengta leistina 35 dienų riba per metus.

Šiauliai tapo trečiuoju miestu, po Vilniaus ir Kauno, kuriame kietųjų dalelių (KD10) koncentracija ore viršijo leistiną vidutinę paros ribinę vertę 50 mikrogramų daugiau kaip 35 dienas per metus.

Esant tokiai situacijai savivaldybės privalo parengti ir, suderinusi su Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentu, patvirtinti programą nustatytoms ribinėms vertėms pasiekti ir užterštumo lygiui toliau mažinti.

Padidėjusi oro tarša Panevėžyje dėl gaisro miške buvo užfiksuota 2006 m. liepos 12 d., kai, užsidegus Panevėžio pakraštyje durpingai miško paklotei, miestas nuo pat ankstyvo ryto skendėjo migloje, visur jautėsi aitrus dūmų kvapas.

Tuo metu maksimalus kietųjų dalelių kiekis ore sudarė 265 mikrogramų kubiniame metre ir leistiną normą viršijo net 5,5 karto. Po kelių valandų net kilus silpnam vėjui, tarša buvo išsklaidyta.

Miesto rūkas ir smogas

Susidariusi situacija, kai padidėjęs tik kietųjų dalelių kiekis ore, kelis kartus viršijantis ribinę koncentraciją, dar nevadinama smogu.

Smogas – tai ore tvyrančių teršalų migla, kurią galima matyti paprasta akimi. Dažniausiai ji susidaro virš pramonės centrų, didmiesčių, kai ilgesnį laiką nepučia vėjas ir nelyja.

Smogo esmė – situacija, kai pagrindinių oro teršalų (kietųjų dalelių, smalkių, azoto dioksido, sieros dioksido, lakiųjų organinių junginių) koncentracija keletą kartų viršija ribines vertes. Daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė, todėl smogas dažniau pasitaiko daubose įsikūrusiuose didmiesčiuose.

Padidėjusios oro taršos poveikis gyventojų sveikatai

Didžiausią žalą gyventojų sveikatai gali padaryti dūmuose esančių kietųjų dalelių smulkiausia frakcija KD10. Šios dalelės dėl smulkumo nesulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose, o prasiskverbia į žmogaus organizmą.

Kuo mažesnis dalelių skersmuo, tuo jos lengviau pasiekia gilesnius kvėpavimo takus ir gali pradėti kauptis tam tikrose plaučių vietose ar netgi patekti į kraują.

Didesnės kietosios dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose ir dažniausiai čiaudint ar kosint iš jų pašalinamos. Pačios smulkiausios kietosios dalelės, nusėdusios gilesniuose kvėpavimo takuose, gali išbūti nuo 2 savaičių iki 1 metų.

Taip susiformuoja palanki terpė išsivystyti lėtinei ligai. Be to, kietųjų dalelių savybė absorbuoti aplinkos cheminius bei biologinius teršalus gali nulemti lėtinius apsinuodijimus, alergines reakcijas.

Didesnė tikimybė kietosioms dalelėms pasiekti plaučius atsiranda kvėpuojant per burną, sportuojant ir dirbant fizinį darbą lauke.

Oro taršai jautriausi yra vaikai (ypač iki 5 metų), vyresnio amžiaus žmonės, sergantieji kvėpavimo ir kraujotakos sistemos ligomis.

Padidėjusios oro taršos poveikis gyventojų sveikatai gali būti trumpalaikis ir ilgalaikis, sukeliantis atitinkamai ūmius ir lėtinius sveikatos sutrikimus. Asmenims, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemos ligomis,  paūmėja astmos priepuolių, širdies veiklos sutrikimai.

Miesto rūkų ar smogo atveju stebima ūmių sveikatos sutrikimų: dirginami viršutiniai kvėpavimo takai – peršti nosį, gerklę, atsiranda kosulys, pasunkėja kvėpavimas ypač silpnesnės sveikatos žmonėms.

Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad net trumpalaikė ekspozicija (poveikis) žemesnėmis nei 100 mikrogramų kubiniame metre KD10 koncentracijomis didina sergančiųjų kvėpavimo takų ligomis, bronchine astma, mirtingumo skaičių.

Patyrus ilgalaikį oro teršalų poveikį, kai ribinė teršalų koncentracija viršijama kelias dienas iš eilės arba keliasdešimt kartų per metus, galima sunkiai susirgti.

Pirmiausia nukenčia kvėpavimo organai. Teršalai ardo bronchų, plaučių ląsteles. Sumažėja atsparumas virusams ir bakterijoms.

Žmonės dažniau pradeda sirgti bronchitais, plaučių uždegimais, astma, lėtine obstrukcine plaučių liga, Gyvenimo trukmė gali sutrumpėti net iki 1–2 metų

Prevencinės priemonės, mažinančios oro taršos poveikį gyventojų sveikatai:

  • gyventojų informavimas laiku apie padidėjusią oro taršą,  jos poveikį sveikatai ir šio poveikio švelninimo galimybes;
  • kokybiškas ir laiku atliktas gatvių valymas ir laistymas;
  • transporto srautų reguliavimas, atsižvelgiant į labiausiai ir mažiausiai užterštas didmiesčio gatves ir rajonus;
  • geras statybų aikštelių tvarkymas ir tinkamas įrengimas privažiavimų į statybų aikšteles, kad iš jų išvažiuojančios transporto priemonės neterštų gatvių.
  • Rekomendacijos gyventojams, kaip elgtis padidėjusios oro taršos atvejais:
  • kuo daugiau laiko praleisti uždarose patalpose;
  • vėdinant patalpas, langus ar orlaides uždengti drėgnu audeklu;
  • atsisakyti fizinio aktyvumo – sporto ir fizinio darbo lauke, visuose švietimo irugdymo įstaigose nutraukti kūno kultūros pamokas lauke;
  • jei įmanoma, pasistengti išvykti iš užterštos teritorijos, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir mamoms su kūdikiais bei asmenims, sergantiems bronchine astma ir kitomis lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis;
  • sergantiems lėtinėmis ligomis pasirūpinti vaistų atsarga;
  • saugoti kvėpavimo takus, pridengiant juos marlės kauke (raiščiu), vatos ir marlės kauke (raiščiu) ar respiratoriumi.

Individualiosios apsaugos priemonių įsigijimo galimybės:

  • marlės kaukė (4–6 sluoksnių marlės raištis), pagaminama asmeniškai;
  • vatos ir marlės  kaukė (raištis), pagaminama asmeniškai;
  • respiratoriai, įsigyjami (nusiperkami) asmeniškai;
  • respiratoriai iš valstybės rezervo gaunami tik paskelbus mieste ekstremaliąją situaciją.

Rekomendacijos, kaip pasigaminti ir naudoti vatos ir marlės  ar vien marlės kaukę (raištį)

  • vatos ir marlės  kaukė (raištis) gaminama iš 50 × 100 cm dydžio marlės gabalo. Jo viduryje, 20 × 30 cm plote, paklojamas 2 cm storio vatos sluoksnis;
  • neapdėti vata marlės kraštai per visą ilgį iš abiejų pusių užlenkiami ant vatos, o marlės galai (apie 30–35 cm) perkerpami per vidurį, kad iš kiekvieno galo pasidarytų po du raištelius. Jie apsiuvami;
  • jei nėra vatos, tokią kaukę galima pasidaryti vietoj vatos įklojant 4–6 sluoksnių marlės gabalą (20–30 cm);
  • vatos ir marlės  ar vien marlės kaukė pridedama prie veido taip, kad apatinis kraštas uždengtų smakro apačią, viršutinis siektų akių įdubas, o burna ir nosis būtų gerai uždengti;
  • apatiniai kaukės raišteliai surišami ant viršugalvio, viršutiniai – ant pakaušio. Tarp veido ir kaukės susidarę laisvesni tarpai užkamšomi vatos gniužulėliais.
Paskutinė atnaujinimo data: 2020-10-30