Sausio 13-oji: apie skaudžiai iškovotą Laisvę
Šiandien Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente buvo surengtas iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Į jį buvo pakviesta Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė ir politinė veikėja Nijolė Oželytė.
Departamento darbuotojus pasveikino direktorius Renatas Požėla: „Šiemet sukanka 34 metai nuo šios Laisvės dienos. Ugniagesių gelbėtojų vaidmuo tuo metu irgi buvo reikšmingas, jie atliko daug svarbių darbų. O mūsų viešnia signatarė Nijolė Oželytė 1989-1991 metais sukosi pačiame istorinių įvykių sūkuryje, kartu su visais Lietuvos žmonėmis kovodama už laisvę ir laisvą žodį.“
N. Oželytė savo kalboje apžvelgė 1991-ųjų metų sausio 13-osios įvykius. Ji prisiminė nemiegotas naktis, kai jai, kaip ir kitiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams, tekdavo Atkuriamajame Seime ne tik dirbti neskaičiuojant valandų, bet ir nakvoti. Ji prisiminė ir tas ašaras, kurias teko išlieti kartu su sausio 13-ąją žuvusio septyniolikmečio Dariaus Gerbutavičiaus mama...
„Žmogus be valstybės yra niekas, – sakė signatarė. – Valstybė – tai mūsų galimybė pasijusti žmonėmis. Tik bendraudami mes iškylame virš savęs. Kai sausio13-ąją Vytautas Landsbergis paprašė manęs, kad aš išeičiau į aikštę ir paprašyčiau moterų su vaikais eiti namo, nes čia pavojinga, aikštėje buvusi moteris man atsakė: „Tu tikrai galvoji, kad laisvė yra daugiau tavo negu mano?“ Žmonės stovėjo ir nė vienas nesijautė atskiras. Kokia baimė? Nors buvo pasakyta, kad po 20 minučių atvažiuos tankai. Būti laisvu – išbandymas. Laisvė – tai tik galimybė. Kas mes esame vieni be kitų? Niekas. Mes visi esame tautos kūnas.“